Refliuksas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių virškinimo sutrikimų, su kuriuo susiduria žmonės visame pasaulyje. Nors dauguma suaugusiųjų bent kartą gyvenime patiria refliukso simptomus, pastovūs ir intensyvūs simptomai gali reikšti, kad asmuo serga gastroezofaginio refliukso liga (GERL). Ši liga gali smarkiai paveikti gyvenimo kokybę, tačiau ją galima valdyti ir net išvengti, laikantis tam tikrų gyvenimo būdo taisyklių bei naudojant gydymą. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra refliuksas, kokios jo priežastys ir kaip jo išvengti.
Refliuksas – tai procesas, kai skrandžio turinys grįžta į stemplę. Šio proceso metu skrandžio rūgštis arba maistas, esantis skrandyje, juda atgal į viršutinę virškinimo trakto dalį, sukeldamas nemalonius pojūčius, tokius kaip deginimo jausmas (rėmuo), rūgštus skonis burnoje ar net skausmas krūtinėje. Nors kartais tai gali būti atsitiktinis reiškinys, kai jis tampa dažnas ir ilgalaikis, gali būti diagnozuota gastroezofaginio refliukso liga (GERL).
GERL yra lėtinis virškinimo sutrikimas, kuris atsiranda dėl to, kad apatinis stemplės sfinkteris (APS) – raumuo, atsakingas už skrandžio turinio sulaikymą – atsipalaiduoja ar veikia netinkamai, leisdamas rūgščiam turiniui patekti į stemplę. Ilgainiui tai gali sukelti stemplės gleivinės uždegimą (ezofagitą), opas ir net padidinti riziką susirgti stemplės vėžiu.
Refliukso simptomai gali būti įvairūs ir juos gali patirti skirtingo amžiaus žmonės. Kai kurie dažniausiai pasitaikantys simptomai yra:
Rėmuo – deginantis jausmas už krūtinkaulio, kuris dažniausiai pasireiškia po valgio ar naktį.
Rūgštus skonis burnoje – tai gali būti dėl to, kad skrandžio rūgštis grįžta į burną.
Skausmas krūtinėje – kartais refliuksas sukelia skausmą, kurį galima supainioti su širdies problemomis.
Rijimo sunkumai – gali atsirasti dėl stemplės uždegimo ar randų formavimosi po ilgalaikio rūgšties poveikio.
Sausa gerklė ar kosulys – lėtinis kosulys, kuris dažnai pasireiškia naktį, taip pat gali būti susijęs su refliuksu.
Pablogėjęs kvapas iš burnos – tai gali būti susiję su skrandžio turinio grįžimu į stemplę ir burną.
Šie simptomai gali būti laikini, tačiau kai jie tampa pastovūs arba ilgalaikiai, būtina kreiptis į gydytoją.
Pagrindinė refliukso priežastis yra netinkamai veikiantis apatinis stemplės sfinkteris. Šis sfinkteris paprastai atsipalaiduoja tik tada, kai maistas ar skystis turi pereiti iš stemplės į skrandį. Tačiau, jei jis atsipalaiduoja per dažnai arba per ilgai, skrandžio rūgštis gali grįžti į stemplę. Tai gali sukelti uždegimą ir kitus nemalonius simptomus.
Refliukso rizikos veiksniai apima:
Nutukimą – antsvoris didina spaudimą skrandžiui, dėl to rūgštis lengviau kyla į stemplę.
Nėštumą – augantis vaisius gali spausti vidaus organus, įskaitant skrandį.
Rūkymą – rūkymas mažina APS tonusą, leidžiant skrandžio turiniui lengviau patekti į stemplę.
Kai kurių vaistų vartojimą – kai kurie vaistai, pavyzdžiui, kalcio kanalų blokatoriai, raumenų relaksantai, astmos vaistai, gali turėti įtakos refliuksui.
Neteisingą mitybą – valgymas dideliais kiekiais ar tam tikrų rūgščių maisto produktų vartojimas (citrusiniai vaisiai, pomidorai, alkoholis, šokoladas) gali pabloginti refliukso simptomus.
Nors refliuksas dažniausiai yra nemalonus, o ne pavojingas, ilgalaikis ir nekontroliuojamas refliuksas gali sukelti rimtas sveikatos problemas. Kai kurie galimi komplikacijų pavyzdžiai:
Ezofagitas – stemplės uždegimas dėl nuolatinio rūgšties poveikio. Tai gali sukelti skausmą ir rijimo problemas.
Stemplės opos – ilgalaikis refliuksas gali sukelti opų atsiradimą stemplėje.
Bareto stemplė – tai būklė, kai stemplės gleivinės ląstelės keičiasi, didindamos stemplės vėžio riziką.
Stemplės striktūros – dėl nuolatinio uždegimo gali susidaryti randai, kurie susiaurina stemplės spindį ir apsunkina rijimą.
Diagnozuoti refliuksą galima keliais būdais. Pirmasis žingsnis paprastai yra išsamus paciento simptomų vertinimas ir fizinis tyrimas. Gydytojas gali rekomenduoti tam tikrus tyrimus, siekiant patvirtinti diagnozę ir įvertinti stemplės būklę:
Endoskopija – šio tyrimo metu gydytojas naudoja lankstų vamzdelį su kamera, kad apžiūrėtų stemplę, skrandį ir pradinę plonosios žarnos dalį.
pH testas – šis testas matuoja rūgštingumą stemplėje ir gali padėti nustatyti, kiek dažnai rūgštis grįžta į stemplę.
Rentgenograma su kontrastiniu bariu – pacientas išgeria bario tirpalo, kuris padeda aptikti anomalijas virškinimo trakte per rentgenologinį tyrimą.
Refliukso gydymas gali būti įvairus, priklausomai nuo simptomų sunkumo. Dažniausiai naudojami šie metodai:
Gyvenimo būdo pakeitimai
Mityba – mažinti riebalų, kofeino, šokolado, alkoholio ir rūgščiųjų maisto produktų vartojimą.
Valgymo įpročiai – valgyti mažesnėmis porcijomis, vengti vėlyvų vakarienių, neleisti skrandžiui pilnai užsipildyti.
Kūno svorio mažinimas – net nedidelis svorio sumažinimas gali padėti sumažinti refliukso simptomus.
Miego padėtis – miegoti pakelta galva gali sumažinti rūgšties grįžimą naktį.
Vaistai
Antacidai – šie vaistai neutralizuoja skrandžio rūgštį ir greitai sumažina simptomus, tačiau jie veikia trumpą laiką.
Protonų siurblio inhibitoriai (PSI) – šie vaistai sumažina skrandžio rūgšties gamybą ir yra viena iš veiksmingiausių gydymo formų.
H2 receptorių blokatoriai – taip pat mažina skrandžio rūgšties gamybą, tačiau jų poveikis yra trumpesnis nei PSI.
Chirurginis gydymas
Jei vaistai ir gyvenimo būdo pakeitimai nesuteikia norimo palengvėjimo, gali būti svarstoma chirurgija. Vienas iš dažniausiai atliekamų operacinių metodų yra fundoplikacija – operacija, kurios metu skrandžio viršutinė dalis yra apsukama aplink stemplės apačią, sustiprinant APS.
Refliuksas gali būti valdomas ir dažnai išvengiamas laikantis tam tikrų prevencinių priemonių. Štai keletas būdų, kaip galima sumažinti refliukso riziką:
Subalansuota mityba – vengti maisto produktų, kurie gali padidinti rūgštingumą, pavyzdžiui, riebalų, rūgščių vaisių, aštraus maisto, šokolado ir kofeino.
Tinkamas valgymo laikas – venkite valgyti didelius maisto kiekius prieš miegą. Stenkitės valgyti bent 2–3 valandas prieš eidami miegoti.
Kūno svorio kontrolė – antsvoris gali sukelti spaudimą skrandžiui, todėl svorio mažinimas gali padėti išvengti refliukso.
Rūkymo ir alkoholio vengimas – šios medžiagos silpnina APS ir padidina refliukso riziką.
Fizinio aktyvumo reguliavimas – vengti pernelyg intensyvios fizinės veiklos iškart po valgio, nes tai gali sukelti rūgšties judėjimą į viršų.
Refliuksas yra dažnas virškinimo sutrikimas, tačiau jo simptomai gali būti kontroliuojami ir net išvengiami, laikantis sveiko gyvenimo būdo ir tinkamos mitybos. Jei refliukso simptomai tampa pastovūs ar intensyvūs, būtina kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė ir parinktas tinkamas gydymas.
Fass, R., & Tougas, G. (2002). GERD: Practical Therapeutic Management. Cleveland Clinic Journal of Medicine, 69(Suppl 5), S35–S43.
Katz, P. O., Gerson, L. B., & Vela, M. F. (2013). Guidelines for the diagnosis and management of gastroesophageal reflux disease. The American Journal of Gastroenterology, 108(3), 308-328.
Vakil, N., Van Zanten, S. V., Kahrilas, P., Dent, J., & Jones, R. (2006). The Montreal definition and classification of gastroesophageal reflux disease: A global evidence-based consensus. The American Journal of Gastroenterology, 101(8), 1900-1920.