Kas yra vėjaraupiai? Simptomai, plitimas bei prevencijos būdai

Vėjaraupiai, medicinos terminologijoje žinomi kaip varicella, yra labai užkrečiama virusinė liga, kurią sukelia varicella-zoster virusas. Vėjaraupiai dažniausiai pasireiškia vaikystėje ir pasižymi būdingais odos išbėrimais, kurie virsta niežtinčiomis pūslelėmis. Vėjaraupiai prasideda su lengvais simptomais, pavyzdžiui, karščiavimu, galvos skausmu ir bendru negalavimu, po kurio atsiranda būdingas išbėrimas. Išbėrimas pradžioje pasirodo kaip nedidelės raudonos dėmės, kurios greitai virsta pūslelėmis, pilnomis skaidraus skysčio. Po kelių dienų šios pūslelės pradeda džiūti ir susidaro plutelės.

Kokius simptomus sukelia vėjaraupiai?

Vėjaraupiai dažniausiai pasireiškia vaikams, tačiau gali užsikrėsti ir suaugę žmonės. Vėjaraupių simptomai prasideda vadinamuoju inkubacijos laikotarpiu, kuris trunka apie 10-21 dieną po pirmojo kontakto su virusu. Per šį laikotarpį infekcija yra beveik besimptomė.

Simptomai paprastai prasideda staigiu karščiavimu, kuris gali pasiekti iki 38-39°C. Karščiavimą dažnai lydi galvos skausmas, bendras kūno negalavimas, nuovargis ir apetito stoka. Po 1-2 dienų po šių simptomų atsiranda būdingas odos išbėrimas. Išbėrimas pradeda formuotis kaip mažos, raudonos dėmės, kurios greitai virsta pūslelėmis, pilnomis skaidraus arba pilkšvo skysčio. Šios pūslelės yra labai niežtinčios ir gali sukelti diskomfortą.

Išbėrimas paprastai prasideda ant galvos, veido ir nugaros, vėliau plinta į kitas kūno dalis, įskaitant rankas ir kojas. Pūslelės palaipsniui pradeda džiūti, susiformuojant plutelėms, kurios galiausiai nukrenta. Visas procesas nuo išbėrimo atsiradimo iki plutelių nukritimo gali užtrukti nuo 5 iki 10 dienų.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad vėjaraupiai yra labai užkrečiami nuo paskutinių pūslelių atsiradimo iki visų plutelių nukritimo momento. Infekcija perduodama oro lašeliniu būdu (per kosulį ar čiaudulį) ir tiesioginiu kontaktu su pūslelių skysčiu.

Kaip plinta vėjaraupiai?

Šios ligos plitimo mechanizmas yra itin efektyvus, o supratimas apie šį procesą yra svarbus siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui.

Plitimo būdai:

Oro lašeliniu būdu. Vėjaraupiai dažniausiai plinta oro lašeliniu būdu, kai užkrėstas asmuo kosėja ar čiaudi. Virusas gali patekti į orą kartu su mažais seilių ar nosies gleivių lašeliais ir paskui būti įkvėptas sveiko asmens. Šis plitimo būdas yra itin veiksmingas uždarose, prastai vėdinamose patalpose.
Tiesioginis kontaktas. Vėjaraupiai taip pat gali plisti per tiesioginį kontaktą su užkrėsto asmens odos bėrimais ar pūslelėmis. Kai virusas yra aktyvus, net nedidelis kontaktas su pūslelės skysčiu gali perduoti infekciją.
Neaktyvus plitimas. Retesnis, bet įmanomas plitimo būdas – per užkrėstus daiktus, pavyzdžiui, rankšluosčius, patalynę ar drabužius, kurie buvo kontaktuojantys su užkrėsto asmens pūslelių skysčiu.

Inkubacinis periodas ir užkrečiamumas

Inkubacinis periodas. Paprastai trunka nuo 10 iki 21 dienos nuo užsikrėtimo momento iki pirmųjų simptomų atsiradimo. Per šį laikotarpį užsikrėtęs asmuo paprastai nėra užkrečiamas.
Užkrečiamumo laikotarpis. Asmuo tampa užkrečiamas maždaug prieš 1-2 dienas iki išbėrimo atsiradimo ir išlieka užkrečiamas iki visų pūslelių susidarymo plutelių. Tai reiškia, kad asmuo gali platinti virusą net nežinodamas, kad jis serga vėjaraupiais.

Svarbūs aspektai:

Imunitetas: Asmeniui, kuris jau sirgo vėjaraupiais, paprastai susiformuoja imunitetas visam gyvenimui, nors yra išimčių. Tačiau tas pats virusas gali vėliau gyvenime suaktyvėti kaip pūslelinė (herpes zoster).
Skiepai: Vėjaraupių vakcina yra veiksminga priemonė mažinant ligos plitimą. Skiepai ne tik apsaugo nuo ligos, bet taip pat mažina užkrečiamumą ir komplikacijų riziką.

Galimos komplikacijos

Nors daugeliu atvejų vėjaraupiai yra lengva liga, kai kuriems asmenims gali išsivystyti rimtos komplikacijos. Šios komplikacijos gali turėti įvairių pasekmių, priklausomai nuo asmens amžiaus, sveikatos būklės ir kitų veiksnių.

Odos komplikacijos

Dažniausia vėjaraupių komplikacija yra bakterinės odos infekcijos. Dėl intensyvaus niežėjimo, yra didesnė rizika, kad žmogus pažeis pūsleles, o tai gali leisti bakterijoms, tokioms kaip stafilokokai ar streptokokai, patekti į žaizdas ir sukelti infekciją.

Neurologinės komplikacijos

Nors retai, vėjaraupiai gali sukelti smegenų uždegimą, vadinamą encefalitu. Tai gali atsirasti dėl tiesioginio viruso poveikio smegenims arba kaip imuninės sistemos reakcija. Encefalitas gali sukelti galvos skausmą, sumišimą, koordinacijos praradimą ir netgi komą.

Kvėpavimo sistemos komplikacijos

Suaugusieji, ypač rūkantys ar turintys kvėpavimo sistemos ligų, yra labiau linkę patirti vėjaraupių sukeltą pneumoniją. Tai gali būti rimta ir reikalauti gydymo ligoninėje.

Komplikacijos nėštumo metu

Jei nėščia moteris susirgo vėjaraupiais, ypač pirmąjį trimestrą, gali kilti pavojus vaisiui. Tai gali sukelti gimdos vidaus augimo sulėtėjimą, įvairius fizinius ir psichinius negalavimus kūdikiui.

Kitos komplikacijos

Kai kurie žmonės patiria sąnarių skausmą ar reumatoidinius simptomus po vėjaraupių.
Labai retais atvejais gali pasireikšti širdies komplikacijos.
Ypač silpnos imuninės sistemos asmenims, bakterinė infekcija gali plisti ir sukelti sepsį, kuris yra pavojingas ir gyvybei grėsmingas.

Ilgalaikės pasekmės

Postherpetinė neuralgija - tai yra dažniausia ilgalaikė vėjaraupių komplikacija, ypač vyresniems asmenims. Ji pasireiškia kaip skausmas ir jautrumo pokyčiai odos srityse, kuriose buvo išbėrimas, net po to, kai pūslelės ir oda pasveiksta.

Siekiant sumažinti komplikacijų riziką, svarbu laiku atpažinti vėjaraupius ir tinkamai juos gydyti, ypač asmenims, kurie yra didesnės rizikos grupėje. Vakcinacija nuo vėjaraupių yra veiksminga priemonė, mažinanti ligos plitimą ir sunkių komplikacijų atsiradimo riziką.

Prevencijos būdai

Prevencijos metodai yra orientuoti į infekcijos plitimo mažinimą ir rizikos sumažinimą pažeidžiamoms grupėms. Šie metodai apima vakcinaciją, higienos praktikas, infekuotų asmenų izoliaciją ir informuotumą apie ligą.

Vakcinacija. Tai yra pagrindinis ir labiausiai efektyvus būdas užkirsti kelią vėjaraupiams. Vėjaraupių vakcina yra įtraukta į daugelio šalių vakcinacijos programas ir rekomenduojama vaikams. Ji yra saugi ir veiksminga priemonė, kuri ne tik apsaugo vakcinuotus asmenis nuo ligos, bet taip pat prisideda prie bendrosios imuninės apsaugos sustiprinimo, mažinant viruso plitimo galimybę visuomenėje.
Rankų higiena. Reguliarus ir kruopštus rankų plovimas yra vienas iš svarbiausių būdų užkirsti kelią infekcijos plitimui.
Asmeninės higienos priemonės. Asmenys, turintys kontaktą su užkrėstaisiais, turėtų naudoti atskirus higienos reikmenis, pavyzdžiui, rankšluosčius, patalynę ir nesidalinti asmeniniais daiktais.
Užkrėstų asmenų izoliacija. Asmenys, sergantys vėjaraupiais, turėtų likti namuose ir vengti kontaktų su kitais, ypač su imunodeficito turinčiais asmenimis, nėščiomis moterimis ir kūdikiais, iki visų pūslelių susidarymo plutelių.
Švietimas apie vėjaraupius. Svarbu informuoti visuomenę apie vėjaraupių simptomus, plitimo būdus ir prevencijos metodus.
Skatinimas skiepytis. Viešieji sveikatos specialistai turėtų skatinti vakcinaciją kaip efektyvų būdą užkirsti kelią ligai.

Specialios situacijos

Imunodeficito turinčių asmenų apsauga. Asmenys su silpna imunine sistema turėtų vengti kontaktų su užkrėstaisiais ir konsultuotis su gydytoju dėl papildomų prevencijos priemonių.
Nėštumo metu. Nėščios moterys, kurios neturi imuniteto prieš vėjaraupius, turėtų vengti kontakto su užkrėstaisiais ir aptarti su savo gydytoju vakcinacijos ir kitas prevencijos galimybes.

Atsižvelgiant į šiuos prevencijos metodus, galima žymiai sumažinti vėjaraupių plitimo riziką ir apsaugoti pažeidžiamiausias grupes nuo šios ligos ir jos komplikacijų. Vakcinacija, tinkama higiena, atsargumas ir informuotumas yra pagrindiniai elementai, užtikrinantys efektyvią vėjaraupių prevenciją.

Informaciniai šaltiniai: